“Ačiū, kad atvėrei duris, už kurių slėpėsi tikroji aš.Pažvelgęs į spindinčias Joanos akis supratau: koks skirtumas, ką apie mus galvoja žmonės ir kokią vertę mumyse įžvelgia? Juk svarbiausia, kaip patys save priimam ir ką spinduliuojam pasauliui ... “

Anksčiau manęs niekas nebūtų privertęs skaityti lietuvių autoriaus knygos, tačiau manau viskam turi ateiti laikas ir dabar stengiuosi visas naujienas griebti tik išleidus leidykloms. Taigi apie šią knygą. Tokia gyvenimiškai ir paprastai parašyta. Knygoje nerasite kažkokių tai įspūdingų istorijos vingių, tačiau man priminė kokie gi buvo tie studentų laikai, kaip pati namo laksčiau kiekvieną savaitgalį ir kaip laikas buvo skirtas mokslams, ne linksmybėms. Patiko neįpareigojantis veikėjai, kurie tuo pačiu ir žavėjo ir kartais dėl jų vienų ar kitų veiksmų norėjosi vartyti akis. Nuostabus pirmasis autorės kūrinys, nekantrauju perskaityti ir neseniai išleistą autorės jau antrąją knygą.